Taip pat būtina atkreipti dėmesį į faktą, kad Josiaus skonis buvo itin platus – jis išbandė jaunesnes ir vyresnes, laisvas ir ištekėjusias, turinčias mėlyno kraujo ir kilusias iš baudžiauninkų, marksizmu tikinčias idealistes ir apolitiškas, religingas rimtuoles ir pasileidusias gatvės šliundras.

Galima netgi pajuokauti, kad, palyginus su savo „įpėdiniu“, Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) seksualinio gyvenimo srityje buvo kone tikras vienuolis, kuris nors ir nuodėmingai vienu metu palaikė santykius su dviem moterimis, tačiau abiem buvo savaip ištikimas (jeigu atmestume gandus apie polinkį į homoseksualizmą).

Tarp šių dviejų veikėjų būta ir daugiau skirtumų. Iljičius buvo tipiškas marksistuojantis, vidurinio luomo inteligentas, kuris galėjo valandų valandas diskutuoti beveik niekam (ypač proletarams) neįdomiomis temomis (pvz., ar žengiant iš feodalizmo į socializmą ir proletariato diktatūrą, galima praleisti buržuazinės revoliucijos etapą), o Koba, net ir turėdamas intelektualinių polinkių, mėgo pliuškentis absoliučiame gyvenimo mėšlyne, kuriame susipynė smurtu grįsto politinio ekstremizmo ir kriminalinio parazitavimo pasauliai.

Dar vienas skirtumas buvo tas, kad Koba nuo pat mažumės su kitais žmonėmis elgėsi kaip vyraujantis gaujos patinas arba piemuo, o šie jam neretai paklusdavo lyg apkerėtos avys. Ekspertai atkreipia dėmesį į dėsningumą, kad net ir vaikystės laikais Josifas, įsiamžindamas su daugybe žmonių priešais fotoobjektyvą, mėgdavo pozuoti viršutinės eilės viduryje, tuo tarsi išstatydamas save į visą apimančio lyderio poziciją.

Iljičius taip pat nuo mažumės rodė polinkį į despotizmą („lyderio požymius“), tačiau jis užaugęs mėgo aršiai ir agresyviai diskutuoti su kitais žmonėmis įvairiais fundamentaliais klausimais bei giliai širdyje (neretai ir atvirai) niekino žinančius ar išmanančius mažiau, tad kitiems reikėjo tikrai nemažai pastangų, norint pamėgti Uljanovų Vovą. Jis gebėdavo sužadinti susidomėjimą ar susižavėjimą, tačiau šie ne visada baigdavosi sektantišku keliaklupsčiavimu ar daugelį metų trunkančia draugyste.

Taip pat svarbu paminėti, kad Iljičius buvo tikras internacionalo atstovas, o Josius, net ir atsivertęs į marksizmą, dar ilgai išsaugojo Gruzijos (Sakartvelo) nacionalisto gyslelę.

Iš Sibiro tremties Koba ištrūko pačiu laiku, mat tiek Kaukazo regione, tiek likusioje Romanovų dinastijos imperijoje nuo 1903 m. iki 1906 m. vyko daugybė įdomių procesų.

Rusijos Socialdemokratų darbo partija suskilo į bolševikų ir menševikų frakcijas, o caro valdoma valstybė įsitraukė į politine, socialine ir karine katastrofa pasibaigusį karą su Japonijos imperija dėl įtakos pietryčių Azijoje (Korėjoje ir Mandžiūrijoje) bei Ramiajame vandenyne (1904–1905). Karui įpusėjus, Rusijos visuomenėje pradėjo plisti maištingos nuotaikos, kurias caro režimas numalšinti bandė griebdamasis šiurkščių metodų.

Vakarinėje imperijos dalyje (daugiausia dabartinės Ukrainos žemėse) vyko antisemitinio pobūdžio pogromai, o Kaukaze buvo itin išaugusi įtampa tarp krikščionių armėnų ir musulmonų azerbaidžaniečių, tad politiniai nužudymai ir prieš abiejų bendruomenių narius nukreipti pogromai tapo įprasta politinės išraiškos norma.

Kobos tautiečiai taip pat ruošėsi kovai su caro režimu. Nors pats Josifas tuo metu šliejosi prie Vladimiro Iljičiaus bolševikų (arba bent jau toks įvaizdis buvo suformuotas vėlesniais jo asmenybės kulto laikais), didelė dalis kartvelų (gruzinų) teikė pirmenybę nuosaikesniems semito Julijaus Osipovičiaus Cederbaumo (1873–1923) menševikams.

Gruzijoje tuo metu menševikams atstovavo iš buržuazijos kilęs socialistas Nojus Nikolajevičius Žordanija (1868–1953), o stipriausias bolševikų bastionas tuo metu buvo Čiaturos mieste, kuriame užsieniečiai krovėsi turtus iš mangano gavybos. Koba buvo susidūręs su N. N. Žordanija ir jį niekino dėl šio nuosaikumo.

Grįžęs į tėviškę Josius veltui laiko neleido. Jis pradėjo dalyvauti ideologizuoto leidinio „Proletarų kova“ („Proletariatis Brdzola“) kūrimo procese, užmezgė ryšius su karingai nusiteikusiais ambicingais asmenimis, kurie labai greitai pradėjo ekstremistinius išpuolius ir įsitraukė į kriminalinę veiklą (reketas, šantažai, ginkluoti apiplėšimai), kuria siekta gauti papildomų pajamų Rusijos socialdemokratų darbo partijai.

Sakartvele karingumu pasižymėjo tiek bolševikai, tiek menševikai, tačiau visi bandymai kovoti šiurkščiai ir labai greitai buvo numalšinti Maksudo Alichanovo-Avarskio (1846–1907) pajėgų.

Baigiantis 1905-iesiems, Josifui pagaliau atsirado galimybė asmeniškai susipažinti su Vova, kai jis susitiko su Iljičiaus žmona Nadežda Konstantinovna (1869–1939), kilusia iš visame pasaulyje garsios ir kilmingos Krupskajų dinastijos, o įpusėjus 1906 m. vasarai, Koba nusprendė žengti daug kam netikėtą žingsnį, t. y. vesti.

Jo išrinktąja tapo Svanidzių šeimos dukra Jekaterina (1885–1907), kurios brolį Aleksandrą (1886–1941) Koba pažinojo jau ne vienerius metus.

Kato (Jekaterina) buvo tikras Josiaus motinos Keke (1856/1858-–1937) atspindys – jauna, labai rimta ir visiškai apolitiška daili moteris. Ji reikalavo vedybų bažnyčioje, ir ateistas marksistas Koba sutiko.