Raudotojai tvirtina, kad tai buvo stabilumo, gerovės ir pasaulinės Europos įtakos dominavimo laikotarpis, kai klestėjo ekonomika ir kultūra, o sparčiai progresuojantis mokslas pateikė ne vieną ateities kartų gyvenimą pakeitusį atradimą (pvz., automobilius bei lėktuvus).

Niekas nežino, kokiame mes tobulame pasaulyje dabar gyventume, jeigu ne tie velnio palytėti šūviai Sarajeve ir vėliau viską pragaištin nušlavęs baisusis karas.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Gražioji epocha, kaip ir kiekvienas šio gyvenimo reiškinys, turėjo ir tamsiąją pusę. Pigi darbo jėga ir pagerėjusios, bet vis dar labai sunkios darbo sąlygos, buvo vienas svarbiausių šios epochos gerovės faktorių, o siekdamos įgyti kuo daugiau išteklių, Europos valstybės stengėsi kolonizuoti tolimus Afrikos ir Azijos kraštus bei pradėjo konkuruoti tarpusavyje. Prasidėjo sąjungininkų paieškos ir ginklavimasis.

1879 m. Antrojo reicho ir Austrijos–Vengrijos atstovai sudarė prieš Rusiją nukreiptą aljansą, prie kurio po beveik trejų metų (1882) prisijungė Italija. Atsakydama į tai, caro Aleksandro Aleksandrovičiaus (1845–1894) valdoma Rusija suformavo panašų aljansą su Prancūzija (1894), o vėliau (1904–1907) prie jų prisidėjo dar ir Didžioji Britanija, su kuria Rusija XIX a. antrojoje pusėje konkuravo dėl įtakos Persijoje, Tibete ir Afganistane.

Kiek vėliau (1898), jau valdant Nikolajui Aleksandrovičiui (1868–1918), prasidėjo žymioji Hagos konvencijos konferencijų serija (truko iki 1907), kuria bandyta nustatyti civilizuotus, šiuolaikinio karo standartus (Rusijos valdovas netgi pasiryžo tapti jos reklaminiu veidu). Hagos konvencija itin svarbi mūsų dienomis (į ją bei Ženevos konvenciją dažnai apeliuojama), tačiau tuo metu tai tebuvo viešųjų ryšių akcija, kuria siekta ne tiek užkirsti kelią smurtui, kiek nuraminti save ir kitus.

Prasidėjus Didžiajam karui (1914–1918), Italija perėjo į prancūzų, britų ir rusų pusę, tačiau prie Antrojo reicho ir Austrijos–Vengrijos imperijos prisijungė Osmanų imperija, kuri po 1912–1913 m. karų Balkanuose buvo visiškai išstumta iš Europos. Pasakojama, kad turkai iš pradžių dvejojo, o vokiečių ir austrų varžovai dėjo itin dideles pastangas, kad persiviliotų musulmonus pas save, tačiau Osmanų imperijos armiją modernizuoti padėjęs Antrasis reichas pasiūlė didesnę kainą.

Teigiama, kad būtent 1912–1913 m. karai Balkanuose įkvėpė Vasilijų Ivanovičių (1884–1964), miestui ir pasauliui labiau žinomą Agapkino pavarde, sukurti populiaraus karinio maršo „Atsisveikinimas su slavianka“ pamatus. Šis daugybę versijų (skirtingų tekstų) turintis kūrinys buvo toks populiarus, kad bolševikai jį galiausiai adaptavo savo reikmėms.

Kairieji politikai (ypač nuosaikūs) dažniausiai į karą žiūri skeptiškai. Jie tvirtina, kad kiekvienas konfliktas yra naudingas mistiniams verslininkams, lobstantiems iš ginklų, šaudmenų ir kitų skerdynėms reikalingų daiktų gamybos, bei išnaudojamas darbininkų ir valstiečių mases suvaldyti trokštantiems politinio elito atstovams (panašų požiūrį neseniai išsakė katalikų bažnyčios galva, tvirtindama, kad Ukraina yra abstrakčių jėgų auka, o jos karas su Rusija naudingas vien šešėliuose tūnantiems ginklų prekeiviams).

O ką gi apie XX a. pradžioje susitvenkusius karo debesis manė didžiausias visų laikų vizionierius, šviesaus socialistinio rytojaus mesijas Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924)?

„Pagrindinis ir pats svarbiausias Rusijos socialdemokratų siekis – negailestinga ir visapusiška kova su didžiarusišku cariniu monarchistiniu šovinizmu bei Rusijos liberalų, „kadetų“ ir dalies narodnikų bei kitų buržuazinių elementų sofizmu, serginčiu tą patį šovinizmą. Darbininkų luomo ir visų Rusijos tautų darbininkų masių požiūriu, Lenkiją, Ukrainą ir daugybę Rusijos tautų engiančio, etninę neapykantą, kurstančio, didžiarusiškos ir kitų tautų priespaudą didinančios, reakcingos ir barbariškos carinės monarchijos ir jos kariuomenės pralaimėjimas būtų mažesnė blogybė“, – skelbiama Vladimirui Iljičiui priskiriamame straipsnyje „Revoliucinės socialdemokratijos siekiai, kilus Europoje karui“ („Užslopinti Iljičiaus troškimai“, 26 tomas, Tarpgalaktinio šizofrenijos tyrimų centro leidykla+).

Šiame kūrinyje autorius pakartojo standartines kairiųjų nuostatas, kad kilęs konfliktas yra „buržuazinio, imperialistinio ir dinastinio pobūdžio“ karas, kilęs dėl siekių perimti rinkas ir konkurencijos, plėšiant kitus kraštus. Juo esą siekiama užslopinti revoliucinius proletariato judėjimus ir suskaldyti darbininkų vienybę, nukreipiant vienų valstybių proletariatus prieš kitus. Taip pat straipsnio autorius užsipuolė Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos socialdemokratus ir vadinamąjį Antrąjį Internacionalą (1889–1916), kaltindamas juos socializmo išdavyste dėl paramos karui.

Šis straipsnis perša prielaidą, kad Iljičius iš dalies laikėsi standartinių kairiųjų nuostatų dėl karo, tačiau jis taip pat leidžia manyti, kad Vova su artėjančiomis skerdynėmis siejo itin dideles viltis. Jis, matyt, tikėjo, kad užsitęsęs konfliktas visiškai išsekins laisvosios rinkos valstybes ir tai atvers langus proletariato revoliucijoms, tad kiekvieno doro revoliucionieriaus pareiga – liautis skandavus pacifistinius lozungus ir kuo daugiau tuštintis savame kieme.