„Teoriškai nematau priežasties, kodėl Rusija negalėtų grįžti į civilizuotą pasaulį. Juk Vokietija tai padarė po Antrojo pasaulinio karo, po visų žiaurumų, masinių žudymų ir naikinimų. Tačiau su Rusija bus gerokai sudėtingiau“, – teigė mokslininkas

Rusijos likimas buvo išsamiai aptartas VDU A. Sacharovo centro surengtoje šeštoje tarptautinėje Leonido Donskio konferencijoje „Ar Rusija išgyvens 2024-uosius?“, kurioje dalyvavo diplomatai, saugumo ekspertai, žmogaus teisių aktyvistai, visuomenininkai ir žurnalistai iš JAV, Suomijos, Olandijos, D. Britanijos, Ukrainos ir kitų šalių.

Pasak prof. R. Van Voreno, šiandien Rusija yra praradusi teisę egzistuoti, bent jau dabartine forma. „Sovietmečiu turėjau disidentų draugų Maskvoje, kurie man sakė: mes gimėme ne toje šalyje, mūsų vieta ne čia. Tačiau jie buvo ateities viltis, o ta viltis išnyko netrukus po Sovietų Sąjungos žlugimo – jau 1993-iaisiais, kai Borisas Jelcinas apšaudė Rusijos parlamentą. Nuo tada Rusija grimzta žemyn, ir aš viliuosi, kad viskas pasibaigs šalies dezintegracija“, – teigia A. Sacharovo centro vadovas.

Pavojingi laikai

Žmogaus teisių gynėjas, politologas R. Van Vorenas, taip pat vadovaujantis ir tarptautinei organizacijai „Globali iniciatyva psichiatrijoje“, pastebi, kad gyvename itin pavojingais laikais, primenančiais 1939-uosius: gali būti, kad pasaulis atsidūrė ant didelių globalių neramumų slenksčio. Rusija yra viena didžiausių grėsmių demokratijai ir taikai pasaulyje. Tačiau šiandien pasaulyje netrūksta ir kitų pavojų.

Rusija grimzta žemyn, ir aš viliuosi, kad viskas pasibaigs šalies dezintegracija.

„Tai ne tik Rusija ir V. Putinas, tai ir Kinija, ir klimatas, ir politinių klounų atėjimas į valdžią, tokių kaip Donaldas Trumpas, Marine Le Pen, Geertas Wildersas Nyderlanduose ir Viktoras Orbanas Vengrijoje. Demokratijai yra iškilusi rimta grėsmė. Aš esu tikras, kad jei nesiimsime veiksmų, mes pralaimėsime šį mūšį. Turime suprasti, kad patogus gyvenimas, neišreiškiant pozicijos, yra kelias į pražūtį. Taip, tai nelengva, bet jei norime ir toliau turėti galimybę sakyti tai, ką galvojame, ir gyventi taip, kaip mums patinka, privalome dabar kažką daryti. Mano draugai Ukrainoje su šiuo pasirinkimu susiduria skaudžiau, nei mes, daugybė yra išėjusių į frontą. Tačiau iš tiesų mes irgi turime frontą. Tiesiog mums dažnai patogiau yra jo nematyti“, – pastebi politologas.

A. Sacharovo reikšmė

Prof. R. Van Voreno vadovaujamas VDU A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras yra pavadintas Nobelio taikos premijos laureato, žmogaus teisių aktyvisto ir fiziko A. Sacharovo garbei.

A. Sacharovas yra viena svarbiausių XX a. moralinių asmenybių – kartu su Čekijos disidentu, vėliau prezidentu Vaclavu Havelu ir Pietų Afrikos lyderiu Nelsonu Mandela. Savo šalyje A. Sacharovas vaidino svarbų vaidmenį ginant žmogaus teises ir dažnai buvo vadinamas nacionaline sąžine.

„Suprantu, kad tokiu metu, kai Rusija vykdo destruktyvų karą Ukrainoje, o represijos šalyje pasiekė nuo Stalino laikų nematytą lygį, sunku įsivaizduoti, kad žmogus iš Rusijos galėtų būti sektinas pavyzdys. Tačiau A. Sacharovas nelaikė savęs rusu, jis buvo pasaulio žmogus, užaugęs tarptautinėje imperijoje ir šalyje, kuri buvo grįsta teroru ir represijomis – tad jis nusprendė tam pasipriešinti. Bet kokia kaina. Jis priėmė tą sprendimą sąmoningai ir prisiėmė pasekmes – buvo ištremtas į Gorkio miestą ir ten psichologiškai ir fiziškai kankinamas. A. Sacharovas tikėjo ir gyveno žmogaus teisėmis, o tautybė jam nebuvo svarbi – jis palaikė visus: nuo Krymo totorių ir ukrainiečių iki lietuvių ir estų“, – pažymi prof. R. Van Vorenas.

A. Sacharovas pradžioje išgarsėjo kaip vandenilinės bombos išradėjas, bet vėliau susirūpino dėl savo atradimo pasekmių žmonijai ir pradėjo agituoti prieš branduolinę ginkluotę, aktyviai priešinosi branduolinio ginklo platinimui. Ilgainiui jis tapo pagrindiniu žmogaus teisių judėjimo atstovu Sovietų Sąjungoje. Iš dalies dėka jo pastangų buvo pasirašyta Branduolinių bandymų uždraudimo sutartis, o 1970-aisiais, nepaisant režimo spaudimo, kartu su bendraminčiais įsteigtas Sovietų Sąjungos Žmogaus Teisių komitetas. 1975 m. A. Sacharovui įteikta Nobelio taikos premija.

Dėl savo aktyvizmo, režimo kritikos ir pastangų išlaisvinti disidentus, A. Sacharovas neteko visų privilegijų, žlugo jo karjera, šeima buvo persekiojama, jis buvo ištremtas į uždarą Gorkio miestą, kur jį stebėjo sovietų milicija, buvo apriboti jo ryšiai su užsieniu. Tačiau jam visa tai buvo mažiau svarbu už laisvę.

Pokyčių skatintojai

„Didžiuojuosi matydamas, kaip mūsų centre praktiką atlikę studentai baigę mokslus kuria savo karjeras, kaip mūsų pasėtos sėklos išauga į gražias gėles. Būtent dėl to mes ir dirbame – stengiamės ugdyti pokyčių skatintojus. Žinoma, mes taip pat organizuojame puikias konferencijas ir parodas, bet man visuomet svarbiausi yra žmonės – man labai patinka padėti studentams augti ir surasti savo kelią gyvenime“, – sako prof. R. Van Vorenas.

Paklaustas apie ateities planus, politologas atskleidžia, kad A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras gegužę planuoja surengti keturioliktąją A. Sacharovo tarptautinę konferenciją, taip pat – atverti duris naujose, rekonstruotose patalpose. Centro archyvus nuolat papildo pripažintų sovietologų knygų kolekcijos, moksliniai ir kiti leidiniai. Tačiau svarbiausia, anot centro vadovo – investuoti į pokyčių skatintojų ugdymą.

„Jų mums reikės daug, kad galėtume iš esmės pakeisti padėtį ir laimėti karą prieš diktatūrą ir priespaudą – daugiau delsti nebegalime“, – tikina profesorius.