Klaipėdoje stebėtinai sparčiai daugėja vienišų neįgalių žmonių. Per pastaruosius 20 metų uostamiestyje jų skaičius išaugo keletą kartų. Tai siejama su senėjančia visuomene ir jaunuomenės emigracija. Didžiulė dalis vienišų senjorų – rusakalbiai.

Trokšta bendrauti

Garbaus amžiaus klaipėdietis Sergejus (pavardė redakcijai žinoma) – vienišas, artimųjų neturi, iš buto pats išeiti jau kurį laiką nebegali, tad jam gelbsti per savaitę po kelis kartus į jo namus ateinanti socialinė darbuotoja.

Moteris sutvarko būstą, nuperka maisto produktų. Tačiau klaipėdietis skundžiasi, kad jam trūksta bendravimo.

"Duonos puskepalį numeta – ir ėsk. Ar aš – ne žmogus, man daugiau nieko nereikia? Pasikalbėti ji su manimi neturi kada. Man net telefono numerio nepaliko, kad galėčiau jai paskambinti, jei kas atsitiktų", – piktinosi Sergejus.

Socialiniai darbuotojai dažniausiai būna vieninteliai žmonės, vienišuosius jungiantys su aplinkiniu pasauliu.
Todėl panašių priekaištų dėl per mažai skiriamo laiko globotiniams iš jų išgirsti tenka ne taip ir retai.

Trūksta darbuotojų

Klaipėdos socialinės paramos centro vadovė Diana Stankaitienė patvirtino, kad iškilus šio klaipėdiečio nepasitenkinimui pati asmeniškai važiavo pas Sergejų ir mėgino jam paaiškinti, kad pas jį ateinanti socialinė darbuotoja per dieną turi aplankyti, apipirkti ir sutvarkyti dar tris keturis tokius pat kaip jis.

"Yra nemažai senyvų neįgalių žmonių, kurie neturi artimųjų Klaipėdoje. Tarp jų – didelė dalis rusakalbių. Tokių žmonių vien mūsų tarnyba prižiūri maždaug pustrečio šimto", – teigė D.Stankaitienė.

Visus šiuos vienišus žmones prižiūri maždaug 50 darbuotojų.
Vienam vidutiniškai tenka po penkis senelius. Jie juos lanko du kartus per savaitę, vienam globotiniui skirdami ne daugiau nei 10 valandų per septynias dienas.
Socialiniai darbuotojai, be kitų paslaugų, privalo ir bendrauti su vienišais senoliais, tačiau laiko tam bemaž nelieka, nes socialinių darbuotojų krūviai – dideli.
Juolab nelabai kas veržiasi dirbti šį darbą – socialinių darbuotojų padėjėjų atlyginimai vos viršija minimalią algą.

"Kai kurie globotiniai neturi didelių poreikių, bet jiems svarbu, kad šalia kas nors pabūtų, pabendrautų. O laiko būtent tam neretai trūksta dėl milžiniškų darbo apimčių", – neslėpė D.Stankaitienė.

Praverstų psichologų tarnyba

Globotiniai – senyvi, ligoti žmonės neretai būna suirzę ir savo prastą nuotaiką ar nepasitenkinimą perduoda ir juos lankančioms socialinėms darbuotojoms.

"Praėjusią savaitę pati aplankiau šešis klientus, noriu susipažinti su visais, kad žinočiau esamą situaciją. Vieni mus priima geranoriškai, kiti – nelabai. Žmones slegia vienatvė, nes jais mažai domisi artimieji, gyvenantys Rusijoje ar kitose šalyse. Neretai tenka išklausyti įvairių su mūsų darbu nesusijusių pretenzijų", – pasakojo D.Stankaitienė.

Pasak Klaipėdos socialinės paramos centro vadovės, jau ne kartą ji kreipėsi, kad centre būtų įsteigtas psichologo etatas. Jo esą reikėtų ir darbuotojams, ir globotiniams.
Tačiau psichologo lig šiol nėra, valdininkai nemato reikalo išlaidauti.